Norint imtis ne gyvybės draudimo veiklos ir ją vykdyti bus reikalaujama turėti bendrųjų, komercinių arba profesinių žinių ir gebėjimų. Tokia valstybė narė pakankamu tokių žinių ar gebėjimų įrodymu laikys tai, kad viena iš atitinkamos veiklos rūšių buvo vykdoma kitoje valstybėje narėje tam tikrą laikotarpį (įgyvendinamas abipusio pripažinimo principas), taip pat reikalavimas, kad draudimo ir perdraudimo tarpininkai būtų registruoti savo kilmės šalyje ir turėtų profesinės civilinės atsakomybės draudimą arba atitinkamą finansinę garantiją (1 000 000 eurų  vienos žalos atveju arba 1 500 000 eurų už žalas per vienerius metus) užtikrins teikiamų paslaugų kokybę ir draudėjų interesų apsaugą bei suteiks galimybę veikti kitose Europos sąjungos šalyse.

Padidėjus konkurencijai Lietuvos įmonių padėtis dėl mažesnio finansinio pajėgumo, silpniau išplėtotų paslaugų taps santykinai mažiau palanki. Taigi, pasirengimas narystei yra susijęs su neišvengiamomis prisitaikymo išlaidomis, tačiau tikėtina, kad šių investicijų nauda daugeliu atveju išryškės ilgainiui, t.y. išaugs Lietuvos įmonių konkurencingumas ir taip bus sudarytos prielaidos stiprėti ekonomikai.

Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, su TPCAD  direktyvų nuostatomis suderintos  ir nustatytos minimalios draudimo sumos: 100 000 eurų žalos turtui atveju, 500 000 eurų žalos asmeniui ir 500 eurų moralinės žalos atveju.

Nuo narystės Europos Sąjungoje datos Lietuva perėmė ir taiko tam tikras nuostatas. Pagrindinės jų būtų šios:

• Netikrinamas transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje, civilinės atsakomybės draudimas bei transporto priemonių, kurių  įprastinė buvimo vieta yra trečiosios valstybės teritorija ir kurios įvažiuoja į jų teritoriją iš kitos valstybės narės, draudimas;
• Transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra trečioje valstybėje arba neeuropinėje valstybės narės teritorijoje, prieš įvažiuodamos į Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties galiojimo teritoriją, privalo turėti galiojančią žaliąją kortą arba pasienio draudimo pažymėjimą, patvirtinančius, kad ta transporto priemonė yra apdrausta;
• Visos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys vienos įmokos pagrindu galioja visoje Bendrijos teritorijoje ir tos pačios įmokos pagrindu garantuoja kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudiminę apsaugą, kurios reikalauja tos šalies įstatymai, arba draudiminę apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė;
• Draudimo įmonės, vykdančios veiklą paslaugų teikimo neįsisteigus būdu, privalo tapti šalies motorinio biuro narėmis, tačiau iš jų negali būti reikalaujama, kad tokios įmonės mokėtų valstybės, kurioje teikiamos draudimo paslaugos, biurui kitokius įnašus arba mokėjimus nei tuos, kurie apskaičiuojami tokiu pačiu būdu kaip mokėjimai ir įnašai, kuriuos moka draudimo įmonės, įsteigtos ir vykdančios TPCAD toje valstybėje, nurodant jos pajamas, gautas šioje valstybėje narėje iš draudimo įmokų, arba nurodant ten vykdomo šios draudimo grupės rizikų skaičių;
• Draudimo įmonės, vykdančios veiklą paslaugų teikimo būdu , privalo paskirti atstovą, kurio nuolatinė buveinė būtų tos valstybės teritorijoje ir kuris rinktų visą reikalingą informaciją, susijusią su reikalavimais atlyginti žalą; be to, šiam atstovui turi būti suteikti pakankami įgaliojimai, kad jis galėtų atstovauti draudimo įmonei;
• Draudimo įmonė, ketinanti vykdyti veiklą paslaugų teikimo būdu, siekdama gauti licenciją tokiai veiklai, privalo pateikti informacijos apie paskirtą atstovą toje šalyje, kur bus teikiamos paslaugos, bei apie dalyvavimą tos šalies nacionaliniame biure ir garantiniame fonde.

Dabartiniai teisės aktai, reglamentuojantys draudimo veiklą, yra suderinti su didele dalimi Europos sąjungos nuostatų, ypač tai galima pasakyti apie draudimo įmonių finansinę veiklą reglamentuojančias nuostatas.